Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teisė>Socialinės normos
   
   
   
-2
naudingas 0 / nenaudingas -2

Socialinės normos

  
 
 
12345678910111213
Aprašymas

Įžanga. Socialinės normos sąvoka. Socialinių normų klasifikacija. Teisės normos. Teisės normų rūšys. Moralės normos. Teisės ir moralės normų savitarpio priklausomybė. Papročių normos. Visuomeninių organizacijų (korporacijų) normos. Korporacijų ir teisės normų palyginimas. Tradicijų ir ritualų normos. Techninio turinio socialinės teisinės normos. Išvados.

Ištrauka

Svarbus visuomenės bruožas yra jos organizuotumas, socialinį gyvenimą sudarančių visuomeninių santykių tvarkymas ir būtinumas juos reguliuoti. Socialinio gyvenimo reguliavimas – tai žmonių ir jų kolektyvų elgesio nustatymas, pastangos orientuoti jų funkcionavimą ir raidą tinkama linkme, nustatyti atitinkamas ribas ir tikslingai tvarkyti visus santykius.
Kiekviena istoriškai konkreti visuomenė turėjo griežtai nustatytas santykių reguliavimo normas, parodančias socialinio gyvenimo reguliavimo mastą ir intensyvumą, priklausymą nuo visuomenės poreikių, jos raidos etapo ir organizuotumo.
Visais visuomenės raidos etapais lemiamas nuosavybės, valdžios, ideologijos vaidmuo lieka pagrindinis socialinio reguliavimo veiksnys ir pasireiškia didele įvairove. Socialinio reguliavimo reikšmė nuolat didėjo, reguliavimo kokybė keitėsi, priemonės darėsi sudėtingesnės ir tobulesnės.
Socialinio gyvenimo reguliavimas gali būti individualus ir norminis. Individualus – tai žmonių elgesio nustatymas tik vienkartiniams veiksmams, konkretiems klausimams spręsti ir tik konkretiems asmenims. Norminis žmonių elgesio tvarkymas atliekamas taikant bendrąsias taisykles, ir visi patekę į normų reguliuojamą padėtį, privalo jų laikytis.
Plėtojantis ir stiprėjant prekiniams rinkos santykiams, suasmeninant nuosavybę ir vyraujant privatinei nuosavybei, valstybė ir ideologinės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai iš esmės keitė socialinio reguliavimo sistemą, kūrė norminius institucinius darinius (teisę ir teisinį reguliavimą).
Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologizuota teisės tiesiogine socialine prasme, socialiai pateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės, pačių subjektų suprantamos, kas, pagal jų teisinę sąmonę, teisėta ir neteisėta, išraiška. Iš pradžių teisinis reguliavimas nebuvo visiškai atskirtas nuo socialinio neteisinio moralinio, moralinio korporatyvaus, religinio ir panašiai. Elementarūs ir primityvūs buvo norminiai apibendrinimai: jų turinį sudarė valstybiniai norminiai individualūs sprendimai arba valstybės pripažinti ir ginami papročiai.
Vėliau , kuris nors teisės turinio elementas ima vyrauti. Tada ir prasideda specifinė teisės istorija. Kuriasi ir tobulėja nacionalinės teisės sistemos ir jų šeimos. Šitaip pamažu ir susidaro dvi savarankiškos teisės rūšys – viešoji ir privatinė teisė.
Teisė tampa pagrindinė visuomenės socialinio reguliavimo sistemoje. Teisės normos draudė, įpareigojo, leido veikti savo nuožiūra ir iniciatyva. Teisė pasidarė didelė vertybė, nes nustatė norminius pradus, pilietinę taiką, atsižvelgė į interesų įvairovę, koordinavo savitarpio nuolaidas ir kompromisus. Šitaip ji užtikrino stabilią ir tikslingą žmonių elgesio tvarką, sprendė konfliktus tenkindama įvairių santykių dalyvių interesus, gynė ir garantavo subjektų teises ir įgijo galią tiesiogiai veikti socialinį žmonių elgesį.


Visuomenė pati kuria įvairias elgesio taisykles priklausomai nuo to, kokius santykius ir kokiomis priemonėmis ji nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja žmonių santykius su gamta (techninės normos), kitos – žmonių santykius su Dievu (religinės normos, trečios – žmonių tarpusavio santykius (moralės, estetikos, mados, teisės ir kitos normos).
Visi visuomeniniai santykiai gali būti reguliuojami:
1. Stichiškai.
2. Socialinių normų pagalba.
3. Individualaus pobūdžio aktais. Tai normos, skirtos konkrečiam atvejui.
Išvertus iš lotynų kalbos žodį norma, jis reiškia ribą, taisyklę, saiką, valdantį pradą, pavyzdį. Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas, schema, matrica, leidžiamo elgesio riba, aprėpianti leidimą ir draudimą.
Socialinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti (reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis.
Socialinių normų požymiai yra tokie:
1. Žmonių elgesio taisyklės, nustatančios koks turi ir gali būti žmogaus elgesys.
2. Bendro pobūdžio elgesio taisyklės, jų reikalavimai skirti ne konkrečiam asmeniui, o visiems, kurie yra patekę į tos socialinės normos reguliavimo schemą.
3. Ne tik bendros, bet ir visiems privalomos elgesio taisyklės.
Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas
siekdami įgyvendinti konkrečios organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Atitinkamai visos socialinės normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina žmonių elgesį – suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą. Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir lemti tų teisių įgyvendinimą. Skirtingos socialinės normos tai daro skirtingu būdu. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2005-09-07
DalykasTeisės kursinis darbas
KategorijaTeisė
TipasKursiniai darbai
Apimtis11 puslapių 
Literatūros šaltiniai2
Dydis19.41 KB
AutoriusModesta
Viso autoriaus darbų26 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas0
Failo pavadinimasMicrosoft Word Socialines normos [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-2
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą