Dvaro teisė

Įvadas. Objektyvumas ir universalumas. Senjorų ir valstiečių teisių abipusiškumas. Kolektyvinis teismas. Vientisumas ir augimas. Išvados.

Panašiai kaip senjoro – vasalo santykių ir priklausomos žemėvaldos feodalinė teisė, taip ir senjoro – valstiečio santykių ir žemės ūkio gamybos dvaro teisė irgi susiformavo kaip teisinė sistema. Šios dvi sistemos buvo glaudžiai susijusios. Abi buvo susijusios su prekybos teisės, miestų teisės ir karališkosios (bendrosios) teisės sistemomis, kurios atsirado tuo pačiu metu. Savo ruožtu visos šios pasaulietinės teisės sistemos buvo glaudžiai susijusios su kanonų teisės sistema. Visos buvo bendro struktūrinio proceso – Vakarų teisės tradicijos – sudedamosios dalys.
Dvaro ekonomika Europoje pradėjo vyrauti XI a. Ankstesnėje epochoje, po to, kai germanų gentys apsigyveno Vakarų Europoje, nė vienas žemės ūkio ekonominių santykių tipas nebuvo vyraujantis. Valstiečiai buvo laisvi ta prasme, kad nedirbdavo kokio nors aukštesnę padėtį užimančio asmens žemės ir prie jo nebūdavo pririšti asmeninės tarnybos saitais. Kita vertus, to meto Europos žemės ūkyje buvo plačiai paplitusi vergija. Daugelis vergų buvo arba germanų genčių į nelaisvę paimtų ir paverstų vergais žmonių palikuonys, arba patys pateko į nelaisvę viename iš karų, kurie Europoje iki XI a. vyko beveik nuolat. Kiti buvo vėlyvosios Romos imperijos vergų palikuonys. Daug vergų tarnaudavo šeimininkų namuose, bet dauguma dirbdavo laukuose.
VIII, IX ir X a. atsiradus senjoritoms ir ypač vasalitetui susijus su lenu, vis svarbesnė tampa valstiečių – nei laisvųjų, nei vergų – klasė. Šitie valstiečiai, dažnai vadinami servais, turėjo kelis skiriamuosius bruožus:
1. jie nebuvo šeimininko nuosavybė ir negalėjo būti perkami ar parduodami;
2. jie negalėjo sudaryti teisėta santuoką;
3. jie patys apsirūpindavo maistu ir drabužiais;
4. jie turėjo tam tikras teises į gyvenamąjį būstą, žemę ir turtą;
5. jie buvo pririšti prie žemės, t.y. negalėjo jos palikti be šeimininko leidimo ir perleidžiant žemę būdavo perduodami kartu su ja;
6. iš jų būdavo reikalaujama eiti sunku lažą senjoro domene;
7. iš jų būdavo reikalaujama įvairių duoklių – natūra ar pinigais – senjorui už žemę, kuria jie naudojosi;
8. servų žemės naudojimo ir tvarkymo teisės buvo griežtai apribotos, o po jų mirties žemė likdavo senjoro nuosavybe.
VIII, IX ir X a. vis daugiau visų rūšių valstiečių – laisvųjų valstiečių, vergų, kolonų ir kitokių – prievarta, laisva valia arba pusiau laisva valia pereidavo į senjorų dvarus ir tapdavo servais. Servai atlikdavo lažą ir kitas pareigas senjoro dvare, o senjoras įgyvendindavo ekonomines, fiskalines, policines ir teismines teises servų atžvilgiu jų turimuose žemės sklypuose. ...