Pozityvizmo ir klasikinės minties prieštaravimai kriminologijoje. Kaip tai atsispindi kriminalinės justicijos sistemoje šiandien?

Įvadas. Bendroji dalis. Sociologinė kryptis. Antropologinė (biologinė) kryptis. Išvados.

Pavadinimą kriminologija sudaro du žodžiai – lotyniškas crimen (nusikaltimas) ir graikiškas logos (mokymas). Svarbiausias šio mokslo uždavinys – nagrinėti žymiai sudėtingesnius nei atskiras nusikaltimas reiškinius. Pavadinimą kriminologija pirmasis pavartojo 1885 m.italas Garofalo savo veikale "Kriminologija", nors kriminologijos pradininku daug kas laiko Bekariją. Nors po kriminologijos paminėjimo ir praėjo daugiau nei šimtas metų, vieningo požiūrio į kriminologijos mokslą vis dar nėra. Nesibaigiančių aštrių diskusijų metu buvo pareikšta daugybė įvairiausių nuomonių, kas visgi yra kriminologija ir kaip ją reikėtų tyrinėti. Rusų kalbos vadovėliuose taip pat pateikiamos skirtingos kriminologijos sampratos:
Kuznecova – kriminologija – socialinis teisinis mokslas, kuris tiria nusikalstamumą, jo priežastis, sąlygas ir nusikaltėlio asmenybę (taip pat manė ir Čepas),
Azalija Ivanovna – kriminologija yra mokslas apie dėsningumus (o ne vardija dalykus).
Pasak J. Bluvšteino: " Galima išskirti dvi pagrindines kriminologijoje ryškiai besiskiriančių požiūrių grupes. Pirmosios grupės šalininkai teigia ,kad kriminologija – tai baudžiamosios teisės mokslo šaka arba viena iš pagalbinių baudžiamosios teisės disciplinų. Šio požiūrio šalininkai vadovaujasi įsitikinimu, kad egzistuoja dvi teisės rūšys. Pirmoji – prigimtinė teisė. Ją sudaro įstatymai, kylantys iš netinkamos žmogaus prigimties; šie įstatymai nepriklauso nuo žmonių valios ir ne visada žmonės juos suvokia. Antroji – pozityvioji teisė; t.y. įstatymai, kuriami žmonių valia. Pozityvioji teisė yra gera ir reikalinga, kai ji atitinka prigimtinę teisę. Jeigu pozityvioji teisė prieštarauja prigimtinei, tai ji visuomenei tik žalinga".
Klasikinės kriminologijos mokslui pradžią davė 1793 m. Č.Bekarija. Vienas jo veikalas "Nusikaltimas ir bausmė" yra išverstas į įvairias kalbas. Nuostata-reikia atsisakyti griežtų, žiaurių bausmių. Koncepcija-kovoti su nusikalstamumu reiškia keisti socialinę aplinką. Atsiranda statistika, nes pradedama analizuoti. Š. Monteskje - nusikalstamumas-tam tikros visuomenės bruožas. Visuomenė yra tokia kaip nusikalstamumas ir atvirkščiai-t.y. nusikalstamumą vertino pagal visuomenę. Tai buvo posūkis nuo dvasinio, vidinio įvertinimo prie visuomeninio įvertinimo. J.Bentham, sukūrė savo nubaudimo teoriją. Savo sukurtoje nubaudimo teorijoje, jis stipriai išvystė idėjas apie bausmių proporcingumą-pateikė praktines rekomendacijas kaip parinkti bausmės dydį. ...