Teisės samprata (4)

Įvadas. Teisės samprata istorijos tėkmėje. Veiksniai, lemiantys teisės funkcinę struktūrą. Pagarbos reikalavimo legalizavimas, įsipareigojimas jai. Teisės tapatybė – vidinis jos prieštaringumas. Teisių ir pareigų vienovė. Subjektinių teisių santykinumas. Teisių ir pareigų vienovė – visuomeninės sutarties atspindys. Pareigos vaidmuo subjektinėje teisėje. Teisės esmė – teisių ir pareigų vienovė. Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis. Prigimtinės teisės ontologizavimo principas. Subjektinė teisė, kaip individų abipusių paslaugų įsipareigojimo santykis. Subjektinės teisės struktūra. Institucinės teisės samprata. Teisės ir valstybės santykis. Teisės principai. Jų pavidalai ir rūšys. Teisės idėjos vystymosi raida. Išvada.

Terminas šiuolaikinė teisės samprata – santykinė, priklausanti nuo kitų veiksnių, sąvoka, kadangi skirtingose valstybėse ar kontinentuose skirtingos teisės sampratos gali būti laiko- mos šiuolaikinėmis. Teisės sistemos, kurios pripažįsta asmenybės pirmumą prieš valstybę, visų asmenų lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, asmens įgytų teisių neatimamumą, atspindi demokratines vertybes ir šiuolaikinę teisės sampratą. Subjektyvių teisių ir pareigų vienovė individo primato sąlygomis ima reikšti moderniosios teisės esmę, nes joje nuosekliai susijungia abipusis individų sąryšis, prigimtinės teisės pobūdis, prioritetinė teisės padėtis valstybės atžvilgiu, socialinis kompromisas, visų teisių santykinumas ir kitos.
Todėl norint atskleisti šiuolaikinę teisės sampratą būtina išsiaiškinti ir pagrįsti subjektinių teisių ir pareigų vienovę.
Daugelis filosofų subjektinių teisių ir pareigų vienovę traktavo savaip, tačiau jų teisės sampratos skirtumai tėra skirtingos tos pačios teisių ir pareigų vienovės aspektai. Šią vienovę Platonas ir Aristotelis antikoje vadino subalansuotu protu (teisių ir pareigų pusiausvyra), Epikūras – teisingumu (tos pačios pusiausvyros įvardijimas kitu terminu), Ž. Ž. Ruso – bendrąja valia (priešingi interesai suderinti teisių ir pareigų vienove), R. Iheringas – juridiškai apsaugo-tu interesu ar T. Akvinietis, suvokęs teisę kaip taisyklę ir saiką. Tačiau iš minėtų teisės sampratų bene aiškiausiai savo pažiūrą į teisę kaip visuomeninę sutartį antikoje yra išreiškęs Epikūras (341-270 m. pr. Kr.): "Teisingumas nėra kažkas pats iš savęs, bet žmonių santykiuose jis visada yra tam tikras suinteresuotas susitarimas nekenkti kitam ir nepatirti skriaudos." Naujaisiais amžiais visuomeninės sutarties teisę kildino T. Hobsas, Dž. Lokas, H. Grocijus, B. Spi-noza ir kiti.
Visuomeninė sutartis – tai giluminė teisės esmė. Ją privalu akcentuoti, kai norima kurti demokratinę valstybę, asmens ir valstybės santykius grįsti objektyviomis iš visuomenės prigimties išplaukiančiomis vertybėmis, taipogi kai siekiama suvokti žmogaus teisių santykinumo pagrindą. Tačiau ši sutartis yra neformalizuota, kadangi neturi reikiamų galiojančių rekvizitų, būdingų įprastoms sutartims. Vadinasi, visuomeninė sutartis atspindi faktinius santykius, veikiančius susitarimo principu. ...