Teisinės valstybinio valdymo formos

Įvadas. Darbo tikslas: Išnagrinėti teisines valstybinio valdymo formas. Valstybinio valdymo formos. Parlamentinė valstybinio valdymo forma. Prezidentinė valstybinio valdymo forma. Pusiau prezidentinė valstybinio valdymo forma. Išvados.

Kiekviena pasaulio valstybė turi savo valstybinio valdymo formą. Tų valdymų įvairovė yra gana didelė, su savo privalumais ir trūkumais. Galima teigti, kad valstybės valdymo forma priklauso nuo ekonominio ir politinio išsivystymo, nuo klasinių santykių ypatybių. Svarbu kokių valstybių organų padedama klasė įgyvendina savo valdžią. Valstybės valdymo formą pasirenka viešpataujanti klasė savo interesų naudai. To paties tipo valstybėse gali būti įvairių valdymo formų valstybės.
Darbo tikslas:
išnagrinėti teisines valstybinio valdymo formas;
Darbo uždaviniai:
1. nustatyti svarbiausius parlamento atliekamus uždavinius ir darbus savo sesijų metu;
2. palyginti parlamentinę ir prezidentinę sistemas.
Apie valstybės valdymo formą sprendžiama pagal tai, kokie yra aukščiausios valdžios organai. Istorinės valstybinio valdymo formos: Senovės Graikijoje – monarchija, teokratija, aristokratija, tironija, demokratija (laisvų piliečių renkamos įstaigos), Senovės Romoje – monarchija ir respublika (aukščiausiasis valstybės ir įstatymų leidimo organas buvo Senatas, vykdomoji valdžia priklausė renkamiems konsulams).
Pagal valdymo formą būna monarchijos arba respublikos. Vakarų valstybėms būdingos dvi pagrindinės formos: konstitucinė monarchija ir respublika. Monarchija yra tokia valstybinio valdymo forma, kai aukščiausioji valstybinė valdžia formaliai priklauso vienam asmeniui – monarchui (pvz., karaliui, carui, imperatoriui, šachui, kaizeriui), įgyjančiam ją iki gyvos galvos sosto paveldėjimu arba tam tikrais rinkimais. Vergvaldinė monarchija (Senovės Romoje, Senovės Rytų valstybėse) daugiausia reiškėsi neribota despotija.
Luominė monarchija būdinga feodalizmui ir pereinamajam į kapitalizmą laikotarpiui: joje greta karaliaus veikė ir luomų atstovavimo taryba turėjusi patariamąjį balsą dėl mokesčių, kartais ir dėl įstatymų leidimo (pvz., XIII-XV a. Anglijoje, XIV-XV a. Prancūzijoje, XVI-XVII a. Rusijoje, XV-XVIII a. Lenkijoje).
Irstant feodalizmui ir formuojantis kapitalizmui, luominę monarchiją daugumoje Europos valstybių pakeitė absoliutinė monarchija. Absoliutizmas – tai tokia valstybinio valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui, kuris leidžia įstatymus, kontroliuoja vykdomąją valdžią, yra aukščiausiasis teisėjas ir jo sprendimai nekontroliuojami. Esant absoliutizmui, nėra nei konstitucinių aktų, apribojančių monarcho įgaliojimus, nei visos tautos renkamo parlamento. Absoliutizmas sukūrė didelį centralizuotą biurokratinį aparatą, nuolatinę kariuomenę, policiją, padidino mokesčius. ...