Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teisė>Teisės teorija (36)
   
   
   
2
naudingas +2 / nenaudingas 0

Teisės teorija (36)

  
 
 
1234567891011121314151617181920212223242526272829303132333435363738394041424344454647484950515253545556575859606162
Aprašymas

Teisės teorijos objektas ir metodas. Mokslinio metodo samprata. Teisės teorijos metodologija. Teisės teorijoje naudojami metodai, jų tarpusavio santykiai. Teisės mokslo specifika. Šiuolaikinės teisininko kvalifikacijos ypatumai. Teisės studijos. Tradicijos samprata. Pagrindiniai teisės tradicijų bruožai ir klasifikacija. Atskiros teisės tradicijos-teisinės erdvės. Bendrosios teisės tradicija. Civilinė teisės tradicija. Induistinė teisės tradicija. Kinų ir japonų teisės tradicija. Islamo teisės tradicija. Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicija. Teisės tradicijų konvergencija. Teisės sampratos, jų metodologinės prielaidos, pagrindiniai teiginiai. Teisinis pozityvizmas. Teisės teorijos objektas ir metodas. Mokslinio metodo samprata. Teisės teorijos metodologija.Teisės teorijoje naudojami metodai, jų tarpusavio santykiai. Teisės mokslo specifika. Šiuolaikinės teisininko kvalifikacijos ypatumai. Teisės studijos. Tradicijos samprata. Pagrindiniai teisės tradicijų bruožai ir klasifikacija. Atskiros teisės tradicijos-teisinės erdvės. Bendrosios teisės tradicija. Civilinė teisės tradicija. Induistinė teisės tradicija. Kinų ir japonų teisės tradicija. Islamo teisės tradicija. Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicija. Teisės tradicijų konvergencija. Teisės sampratos, jų metodologinės prielaidos, pagrindiniai teiginiai. Teisinis pozityvizmas. Teisinis realizmas (arba sociologinė teisės samprata). Gumplovičiaus teisės samprata. Marksistinė (klasinė) teisės samprata. Jėringo interesų jurisprudencija. Visuomeninės sutarties teorija. Hermeneutinė teisės samprata. Kitos teisės sampratos. Teologinė, arba Dieviškoji, teisės kilmės teorija. Pozityvistinės ir nepozityvistinės teisės sampratų diskusija. Teisės sampratų įvairovės apibendrinimas. Teisės sampratos aksiomatika. Ką reiškia apibrėžti teisę totalitarinio ir demokratinio režimų sąlygomis? Du teisės semantiniai lygmenys. Teisės struktūros vidinis prieštaringumas. Skirtumas tarp privilegijos ir teisės, tarp pareigos ir prievolės. Subjektinių teisių santykinumas ir jo pagrindai. Teisės konvencionalumo priežastys. Teisių ir pareigų vienovės atpažinimas istorinėse teisės definicijose ir teisės norminiuose aktuose: Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir "Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje". Kaip gali būti įstatymuose pasiekiama teisių ir pareigų pusiausvyra? Objektinės ir subjektinės teisių santykis teisinio personalizmo požiūriu. Termino "teisė" etmilogija. Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis. Institucinės teisės samprata. Teisės ontologizavimas ir sociologizavimas, jų privalumai ir trūkumai. Teisės šaltiniai materialiąja prasme; teisinis procesas. Teisė ir tekstas; teisė kaip interpretacija. Teisės formos arba teisės šaltiniai formaliąja prasme. Teisės veikimas (galiojimas). Teisės sistema. Diskusija dėl "teisės formos" ir "teisės šaltinio" skirtumų. Termino "teisės šaltinis" daugiareikšmiškumas. Teisinės sąmonės sąvoka. Teisinės sąmonės rūšys. Teisinės sąmonės struktūra ir funkcijos. Teisinė psichologija ir teisinė ideologija, jų santykis. Teisinės sąmonės reikšmė teisės pažangai. Teisės principų savoka, jų požymiai. Teisės principų rūšys. Teisės principai Lietuvos Respublikoje. Teisės principų reikšmė. Teisės principų imperatyvinis pobūdis.Teisės principų taikymo taisyklės. Socialinės normos sąvoka. Socialinių normų klasifikacija.Teisės normos požymiai. Teisės normų ir moralės normų sutampantys ir besiskiriantys požymiai. Teisės normų ir korporatyvinių normų santykis.Techninės normos ir jų virtimo teisinėmis priežastys ir sąlygos. Teisės normos struktūros sąvoka ir elementai. Diskusija dėl teisės normos struktūros. Teisės normos struktūros ir teisės norminio akto teksto santykio problema. Trinarė teisės normos struktūra. Dvinarė teisės normos struktūra. Teisės normų įvairovė ir teisės normos struktūra. Teisės funkcijų vaidmuo nustatant teisės normos struktūrą. Metodologinės, techninės priemonės teisės normos struktūrai atskleisti. Loginė ir tekstinė teisės normos struktūros, jų tarpusavio santykis. Teisės normų klasifikavimo reikšmė. Teisės normų klasifikavimo pagrindai ir rūšys. Teisės normų kolizija ir kolizinės teisės normos. Teisės normų kolizijos įveikimo taisyklės. Teisės normų konkurencija ir jos skirtumai nuo teisės normų kolizijos. Teisės aktų sąvoka, požymiai. Teisės aktų rūšys. Bendrųjų teisės normų aktai, individualūs teisės normų aktai. Teisės norminių aktų struktūra. Teisinės tvarkos hierarchija. Teisės normų aktų galiojimas laiko, teritorijos ir asmenų atžvilgiu. Teisės normų sisteminimo poreikis. Teisės sistemos sąvoka, jos skirtumas nuo teisės normų sistemos. Teisės normų sisteminimo lygmenys. Teisės normų sistemos sudarymo metodologiniai pagrindai. Teisės šakų katalogas ir bendra jų charakteristika. Teisės aktų sisteminimo rūšys: Teisės aktų inkorporacija. Teisės aktų konsolidacija. Teisės aktų kodifikacija. Teisėkūros sąvoka. Teisėkūros subjektai. Teisėkūros būdai ir rūšys. Teisėkūros stadijos. Teisėkūros principai. Teisėkūros juridinė technika. Konstitucinė teisėkūros kontrolė. Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje. Socialinis reguliavimas ir jo priežąstys. Teisinio reguliavimo sąvoka ir vieta socialinio reguliavimo sistemoje. Teisinio reguliavimo objektas ir jo priklausomybė nuo teisės sampratos. Teisinio reguliavimo metodai. Teisinio reguliavimo stadijos. Teisinio reguliavino subjektai. Teisės socialinė paskirtis ir jos raida. Žmogaus teisės kaip pozityviosios teisės socialinės paskirties objektas. Žmogaus teisės teisnumo ir subjektinės teisės lygmeniu. Žmogaus orumas ir teisė į orumą. Teisė į orumą teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu. Žmogaus orumas teisinės praktikos požiūriu. Juridinė žmogaus teisių samprata. Žmogaus teisių saugos diferenciacija ir diskriminacija. Žmogaus teisių garantija. Teisės funkcijos ir jų santykis su teisės socialine paskirtimi. Teisės įgyvendinimo sąvoka. Teisės įgyvendinimo formos. Skirtumas tarp teisnumo ir subjektinės teisės įgyvendinimo. Piliečio ir pareigūno teisinio statuso įgyvendinimo specifika. Teisės taikymo priežąstys, sąvoka, požymiai, principai ir formos. Teisės taikymo subjektai. Teisės taikymo stadijos. Teisės taikymo aktų sąvoka, požymiai, struktūra, rūšys. Teisės taikymo aktai ir teisės įgyvendinimo aktai, jų reikšmė. Teisės spragų problema. Teisės taikymo principai. Teisės aiškinimo sąvoka, stadijos ir etapai. Teisės aiškinimas ir argumentavimas, jų santykis. Teisės aiškinimo reglamentavimo problema. Teisės aiškinimo priežastys. Būtinybė aiškinti teisę. Teisės aiškinimo būdai (metodai). Teisės aiškinimo rūšys. Teisės aiškinimo aktai. Teisės samprata kaip metodologinis teisės normų aiškinimo pagrindas. Teisės aiškinimo ir teisėkūros santykis. Teisinių santykių savoka. Bendrieji teisinių santykių požymiai. Teisinio santykio prielaidos: teisiniai faktai ir rūšys. Teisinių santykių struktūra. Objektinė ir subjektinė teisė. Subjektinės teisės struktūra. Teisnumas ir veiksnumas, socialinis veiksnumas. Teisės subjektas ir teisinių santykių subjektas. Teisinių santykių rūšys. Teisėtas elgesys: sąvoka ir rūšys. Teisės pažeidimas. Bendrieji teisės pažeidimo požymiai. Teisės pažeidimo rūšys. Teisės pažeidimo sudėtis. Atsakomybė apskritai. Teisinės atsakomybės sąvoka. Teisinė atsakomybė kaip procesas. Teisinės atsakomybės atsiradimas. Teisinės atsakomybės įgyvendinimas. Teisinės atsakomybės principai. Deliktinės teisinės atsakomybės rūšys. Valstybės deliktinė atsakomybė savo piliečiams. Teisės veiksmingumas, jo rūšys. Teisinės kultūros sąvoka. Teisinis nihilizmas, jo priežastys. Teisinė kultūra, jos rūšys. Teisinės kultūros ir sąmonės santykis. Teisinės valstybės aktualumo priežastys. Teisinės valstybės sąvoka ir raida. Pagrindiniai šiuolaikinės teisinės valstybės požymiai: formalieji ir turiningieji. Socialinės teisinės valstybės vidinis prieštaringumas. Atviros (pilietinės) visuomenės sąvoka, jos pagrindiniai požymiai. Socialinio uždarumo ir atvirumo sąvokos. Teisinės valstybės ir atviros visuomenės santykis.

Ištrauka

1.1. Teisės teorijos objektas ir metodas. Tiesioginis teisės teorijos objektas yra pozityvioji teisė – privalomo elgesio taisyklių sistema, kurią žmonės kuria savo pačių tarpusavio santykiams humanizuoti ir socializuoti. Čia pirmiausia aiškinamasi, kas yra teisė apskritai, kodėl žmonės ją kuria, ar kiekvienas žmonių sukurtas įstatymas laikytinas teise, kodėl įvairių tautų ir įvairių epochų teisė yra vis kitokia ir t.t. Tai bendriausi teisės teorijos klausimai, kurie bendrais bruožais nubrėžia tolimiausias teisės teorijos objekto ribas. Taigi tiesioginis teisės teorijos tyrinėjimo objektas yra pozityvioji teisė ir jos santykis su žmonių interesais, jų diferenciacija, dinamika, o tokio tyrinėjimo tikslas – suformuluoti bendrąją teisės sampratą (specifiškai teisinį metodą), kuri, remdamasi bendrųjų teisės sąvokų sistema, idėjiškai ir metodologiškai vadovautų visam pozityviosios teisės kūrimo, aiškinimo ir taikymo procesui. Teisės teorijos objektas kartais tapatinamas su jos tikslais. Teisės teorijos metodas – tai sistema būdų ir priemonių, kuriais kuriamos, sisteminamos, aiškinamos, taikomos teisės normos, taip pat analizuojama ir apibendrinama teisės praktikos ir specialiųjų teisės mokslų patirtis remiantis vyraujančia teisės samprata. Objektas atsako į klausimą, ką mokslas tiria, o metodas – kaip ir kokiomis priemonėmis tas objektas tiriamas.

1.2. Mokslinio metodo samprata. Metodas yra tikrovės pažinimo ir pertvarkymo būdas. Mokslinio pažinimo metodai yra svarbūs ir tuo, kad jie parodo, kaip įgyjamos ir patikrinamos žinios. Metodai sudaro esminę, stabiliausią mokslinio žinojimo dalį. Nuo metodų pobūdžio priklauso turimų žinių patikimumas, žinojimo sąmoningumas, mokslinės pažangos greitis, kokybė. Tais pačiais metodais savo problemas gali tyrinėti skirtingi mokslai. Vienų metodų perkėlimas į kitus mokslus lemia kokybiškai naują tų mokslų pažangą, atsiranda net naujų mokslo disciplinų. Tyrimo objektai – mokslus skiria, o metodai – vienija. Pažinimo ir veiklos metodų įvaldymas yra svarbi ne tik kiekvieno mokslo, bet ir kiekvieno profesinio bei apskritai kvalifikuoto išsilavinimo dalis, lemianti to išsilavinimo kokybę, nes metodai didina intelektines, pažintines žmogaus galias. Metodo nereikia priešinti teorijai, nes tarp jų – tik santykinis skirtumas. Metodas – tai ta pati teorija, tik iš vidaus vienos ar kelių pagrindų sąvokų suorganizuota į sistemą ir naudojama naujoms žinioms gauti arba jau gautoms patikrinti.

1.3. Teisės teorijos metodologija. Jei teisės teorijos objektu, t.y. ką tiria teisė, visuotinai pripažįstama teisė apskritai, taip pat su ja susiję reiškiniai, tai apie teisės teorijos naudojamus tyrimo metodus, t.y. kaip tiriama teisė, nėra vieningos mokslinės pozicijos. Skirtingos tyrimo metodologijos, t.y. naudojamų tyrimo būdų ir metodų sistemos, pateikia skirtingas žinias apie tiriamą objektą – būtent todėl teisės moksle egzistuoja įvairios teisės sampratos. Istoriškai teisės teorija ilgą laiką buvo suprantama kaip teisės mokslas, naudojantis pozityvistinę tyrimo metodologiją. Teisinis pozityvizmas, t.y. teisės teorija, grindžiama pozityvistine tyrimo metodologija, remiasi filosofinio pozityvizmo, kurio kūrėjas yra A. Comte‘as, postulatais. Filosofinis pozityvizmas – tai filosofijos kryptis, teigianti, kad mokslas yra faktų tyrimas, pagrįstas gamtos mokslų metodika. Jis nagrinėjamas kaip mokslo istorija. Pasak A. Comte‘o, egzistuoja intelekto evoliucijos trijų stadijų dėsnis, apibūdinantis tris reiškinių pažinimo stadijas, kurias žmonija įveikė pažinimo procese: 1) teologinė (visi reiškiniai vertinami kaip kilę iš dieviškosios valios); 2) metafizinė (siekia visapusiško absoliutaus žinojimo apie pasaulį, visa ko pradžią ir priežastį, o tai neįmanoma); 3) pozityvioji, arba santykinė (mokslinė) (žmogaus protas tiria reiškinių dėsnius, santykio nuoseklumą ir panašumą; mokslas ir jo dėsniai gali atsakyti tik į klausimą "kaip", "kokiu būdu", o ne "kodėl"; Pozityvizmo pažinimas remiasi tik empiriniais pažinimo būdais, kai žinios gaunamos po to, po patyrimo (stebint, eksperimentuojant)). Metafizinė stadija – senovės Graikijoje, teologinė – būdinga viduramžių pasauliui, o naujaisiais amžiais Renesanso ir Apšvietos laikotarpiais – racionalistinis ir empirinis pasaulio pažinimo metodai, bet vėliau, kritiškai įvertinus metafizikos objektą ir metodą, atmetus racionalizmo metodą, XIX a. susiformuoja A. Comte‘o pozityvistinė (empirinė) metodologija. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2012-01-09
DalykasTeisės konspektas
KategorijaTeisė
TipasKonspektai
Apimtis62 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis180.86 KB
Autoriusleori
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2010 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasVaišvila
Švietimo institucijaMykolo Romerio Universitetas
FakultetasEkonomikos ir finansų valdymo fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Teises teorija (36) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Konspektai
  • 62 puslapiai 
  • Mykolo Romerio Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • Vaišvila
  • 2010 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+2
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą